Lietuvos gyventojų sveikata, lyginant su kitomis valstybėmis, nėra pati geriausia. Eilės ligoninėse ir poliklinikose nemažėja, o socialiniuose tinkluose vis dažniau matome prašymus paremti sunkiai sergančius ligonius. Kad ir kaip šiltai atrodytų Lietuvos piliečių noras vieni kitiems padėti, turbūt visiems pamačius tokį įrašą sukirba mintis „gydymo tokiu būdu neturėtų ieškoti nė vienas“. Šiandien daugelis vartoja tvarumo sąvoką, tačiau dažnai suteikia jai skirtingą turinį ar interpretaciją. Deja, praktiniai pavyzdžiai rodo, kad Lietuvos sveikatos apsaugos sistema tvaria vadintis dar negali. Ji, be abejonės, tobulėja, bet neretai vis dar yra padengta nežinomumo šydu. Pavyzdžių – apstu .
1. Be priežasties nesvarstomos paraiškos kompensuoti vaistus. Neretai pateikiamos paraiškos kompensuoti vaistus nesvarstomos metų metus, be jokių konkrečių pagrindų, taip pažeidžiant visus teisės aktuose nustatytus privalomus laikytis terminus, kai tuo tarpu kai kurioms kompanijoms paraiška gali būti išnagrinėjama ir per kelis mėnesius.
2. Priimami sprendimai – prieštarauja oficialiems reikalavimams. Kartais priimti sprendimai akivaizdžiai prieštarauja įsakymo nustatytiems reikalavimams (pvz., vaistas surinko tik 3,5 farmakoekonominės vertės balų, tačiau kažkodėl jo atžvilgiu jau derinama sutartis dėl kompensavimo sąlygų, nors jis net negali būti teikiamas svarstyti dėl galimo kompensavimo). Priimami sprendimai pažeidžiant svarbiausią pacientų teisę į gydymo prieinamumą ir tęstinumą (pvz., vaistas buvo perkamas centralizuotai, paskui liepiama pateikti paraišką iš naujo dėl įrašymo į kompensavimo sąrašą, tačiau taip ir neįrašomas ten).
3. Neatsakingas paraiškų vertinimas. Tam tikrais atvejais „pametamos“ pateiktos paraiškos ar jų dalis (nevertinamos visos teikiamos kompensuoti indikacijos, neatsakoma į siunčiamus užklausimus po daugiau nei metus ir/ar į keletą iš eilės užklausimus).
4. Skaidrumo sistemoje trūkumas. Nereti ir atvejai, kai skelbiami tariami protokolai, kuriuose nepateikiami nei svarstymo motyvai, nei argumentai, nei apskritai aišku, kas buvo nuspręsta. Tai ne protokolai, o tik nieko nepasakančios darbotvarkės ištraukos, neskaitant fakto, kad pagal naująją SAM įsakymo Nr. 159 redakciją net ir darbotvarkės bus skelbiamos tik po to, kai bus įvykę jau posėdžiai.
Viso to rezultatas – pagrįstas visuomenės ir industrijos nepasitikėjimas sistema. Skaidrių ir objektyvių procedūrų, efektyvios senų vaistų kainų kokurencijos įvedimo iniciatyvos nebuvimas – žala ne tik pačioms bendrovėms, bet ir Lietuvos ekonomikos reputacijai, verslo bei investicinei aplinkai Lietuvoje, ir, be abejo, Lietuvos pacientams.
Ar Lietuvos pacientai nenusipelnė naujausio gydymo?
Išradinėti dviračio, norint patobulinti sistemą, nereikia. Būtina sistemoje užtikrinti tinkamą pusiausvyrą: senesni vaistai turi būti naudojami racionaliai; turi būti perkami už teisingą kainą, nešvaistant mokesčių mokėtojų pinigų; tuo pačiu turi būti naudojami ir inovatyvūs vaistai.
Deja, kol kas Lietuvos pacientų galimybės naudotis inovatyviais vaistais, palyginus su kitomis Europos Sąjungos šalimis, yra labai prastos. Remiantis 2010 metais atliktu tyrimu pagal inovatyvių vaistų prieinamumą pacientams Lietuva yra priešpaskutinėje vietoje.
Tai ne tik reiškia, kad Lietuvos pacientai negauna geriausio gydymo, neskaitant fakto, kad sumažina pramonės gyvybingumo galimybes Europoje, bet ir prastėja sveikatos rodikliai, bei, svarbiausia – išlaidos vaistams perkeliamos ant paciento pečių, o siekiant kompensuoti prastas galimybes gauti vaistų, reikia teikti daugiau kitų, brangesnių sveikatos priežiūros paslaugų
Toks rezultatas akivaizdžiai rodo, jog Lietuvos pacientai neturi tokių gydymų galimybių, kokias turi, pvz., Rumunijos, Bulgarijos, Estijos pacientai, jau nekalbant apie didžiųjų turtingųjų ES šalių piliečius. Negi visos kitos ES valstybės turi neribotas lėšas vaistams kompensuoti? Žinoma, kad ne. Todėl vienintelis klausimas, kuris kyla pamačius tokį rezultatą – ar Lietuvoje vaistams kompensuoti lėšos panaudojamos efektyviai?
Sprendimo būdų yra, bet ar bus jiems ryžtasi?
Norint tobulinti akvaizdžiai netvarią, daug skaudulių turinčią vaistų reguliavimo ir kompensavimo sistemą, pirmiausia reikia atsižvelgti į paciento interesus (teisę gydytis naujausiais vaistais; teisę į teisingą vaistų kainą; racionalų vartojimą).
1. Palanki aplinka. Be kita ko, būtina ne tik deklaratyviai, bet ir realiai užtikrinti investicijoms palankią aplinką (skaidrią, kurioje sprendimai – pagrįsti, objektyvūs. Reguliavimas – stabilus ir tvarus, o siekiant geresnių rezultatų – užtikrinamas bendradarbiavimas tarp valdžios ir indusrijos.
2. Paciento interesai turi būti užtikrinami nuolat. Turi būti iš naujo įvertinamas populiarių, daugiausia išlaidų sudarančių vaistų kainų ir vaistų vartojimo pagrįstumas (t.y. ar gaunama vertė atitinka išlaidas). Būtina parengti šių vaistų racionalaus vartojimo rekomendacijas, stebėti šių rekomendacijų vykdymą. Turi būti nevengiama didinti gydymo naujausiais vaistais prieinamumą, efektyvinti senų vaistų kainų konkurenciją, atsipalaiduojančias lėšas skirti inovatyvių vaistų kompensavimui.
3. Procesai privalo tapti skaidrūs ir objektyvūs. Visuomenės pasitikėjimas sistema ir verslo pasitikėjimas investicine aplinka atsiras tik esant skaidriam, objektyviam ir prognozuojamam procesui. Skaidri ir bendradarbiavimą, dialogą skatinanti sistema turi būti visų tikslas, nes taupo laiką ir pinigus.
4. Naujausių vaistų prieinamumas. Turi būti išplėstas pacientų prieinamumo inovatyviems vaistams schemų naudojimas, taip pat – sukurti nauji būdai inovatyvių vaistų kompensavimui pagal kitų šalių gerąją praktiką. PSDF biudžeto išlaidų planavimas turi būti realus, pagal pacientų prieinamumos schemas grąžintas lėšas skiriant inovatyvių vaistų kompensavimui.
5. Efektyvus lėšų valdymas. Norint PSDF lėšas valdyti efektyviai, turi būti imtasi realių priemonių senų vaistų kainų konkurencijos įvedimui/suaktyvinimui. Tą galima padaryti įvertinus jau esančių sąrašuose vaistų efektyvumą – riboti mažai efektyvių vaistų vartojimą ir kompensavimą. Taip pat – imantis priemonių racionaliam vaistų vartojimui užtikrinti, pvz. parengti vaistų skyrimo metodikas, įskaitant gydymo keitimo pagrindimo reikalavimus. Sutaupytas lėšas skirti naujų, vaistų prieinamumui gerinti, kurie taupo lėšas ne tik PSDF bei ilgesnėje perspektyvoje.
6. Išlaidų vertinimo požiūrio keitimas. Pabaigai – fundamentalus klausimas. Ar nevertėtų brangiau sumokėti už geresnį sveikatos rezultatą, trumpesnį gydymą ir geresnį saugumą (su mažiau šalutinių efektų ir/ar geresniu toleravimu), taip sutaupant tiek PSDF biudžeto lėšų, tiek socialiniam draudimui skirtų lėšų, tiek užtikrintant stabilesnę darbo rinką ir užimtumą, socialinę integraciją, galiausiai – surenkant daugiau mokesčių?
Lietuvos sveikatos sistemos ir konkrečiai – vaistų reguliavimo sistemos skauduliai akivaizdūs, brangiai kainuojantys tiek pacientams, tiek Lietuvai kaip valstybei. Verta paminėti, kad tiek LR Sveikatos apsaugos ministerija, tiek LR Seimas jau eina teisinga linkme užtikrinant naujų vaistų prieinamumą, sistemos skaidrumą. Tačiau trikdžių dar yra, o sprendimai – akivaizdūs visiems. Ar ryšis politinės partijos prieš rinkimus įsipareigoti ją pakeisti?
LAWG informacija
